Klimato krizė kelia didelę grėsmę visam pasauliui. Reaguodama į tai Europos Komisija parengė ,,Europos žaliąjį susitarimą“. Pagrindiniai šios politikos siekiai yra šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų atsisakymas (klimatui neutrali ES) iki 2050 m., ekonomikos augimas, nepriklausantis nuo išteklių naudojimo, nuošalyje nepaliekant nei vienos šalies ar gyventojo.
Europos žaliasis kursas užbrėžia tikslus, kurių konkrečiais veiksmais bus siekiama šiose srityse:
Europos Komisijos užmojai energetikos srityje apima šias veiksmų strategijas:
- Energetikos sistemos integravimo strategija –skirtingų energijos rūšių susiejimas leis optimizuoti visą energetikos sistemą, o ne savarankiškai mažinti priklausomybę nuo iškastinio kuro ir atskirai padidinti efektyvumą kiekviename sektoriuje.
- Vandenilio strategija –šistrategija apibrėžia kaip žaliojo (vandenilis, kuris pagaminamas naudojant atsinaujinančių šaltinių pagamintą energiją) ir ekonomiškai konkurencingo vandenilio gamyba ir naudojimas gali padėti sumažinti ES priklausomybę nuo iškastinio kuro, laikantis ,,Europos žaliojo susitarimo‘‘ (taip pat padedant ekonomikai atsigauti po COVID-19).
- Jūrų atsinaujinančių išteklių energijos strategija – sutelkiamos investicijos bei panaikinamos biurokratinės kliūtys atviroje jūroje esančiai atsinaujinančiajai energetikai plėtoti, taip kuriant naujas darbo vietas bei prisidedant prie tvaraus ir ilgalaikio ekonominio augimo.
- Iniciatyva ,,Renovacijos banga“ -siekiama per ateinančius 10 metų padvigubinti metinius viešųjų ir privačių pastatų renovacijos rodiklius. Ši renovacijos banga ne tik sumažins išmetamųjų teršalų kiekį, bet ir pagerins pastatuose gyvenančių ir jais besinaudojančių žmonių gyvenimo kokybę ir sukurs daug papildomų darbo vietų statybos sektoriuje.
- Metano strategija – išmetamo metano mažinimas yra viena iš prioritetinių ,,Europos žaliojo susitarimo‘‘ iniciatyvų, o ES metano strategija apibrėžia slypintį ES potencialą padidinti pastangas siekiant pagrindinių klimato tikslų, pvz., padidinti užmojį mažinti šiltnamio efektą sukeliančių dujų kiekį.
- Transeuropiniai energetikos tinklai – tai programa, kuria siekiama sujungti ES šalių energetikos infrastruktūrą. Programoje nustatyti 9 prioritetiniai koridoriai apimantys elektros, dujų bei naftos jungtis tarp įvairių ES regionų pvz.: Baltijos šalių integravimas į bendrą ES dujų ir elektros rinką. Taip pat programa iškelia tris prioritetines sritis: išmaniųjų tinklų vystymas, elektros greitkeliai (siekiama išvystyti elektros tinklus taip, kad elektra dideliais kiekiais galėtų tekėti visoje ES) ir regioninis CO2 tinklas (transportavimo ir saugojimo infrastruktūros sugautam CO2 vystymas).
Siekiant geriau suprasti Lietuvos atliekamą vaidmenį Žaliojo susitarimo energetikos srityje, pakalbinome Lietuvos energetikos instituto (LEI) direktorių Sigitą Rimkevičių.
1. Kuri iš išvardytų strategijų yra aktualiausia Lietuvai, kodėl? Kuriose iš minėtų sričių Lietuvai sekasi prasčiausiai? Gal kažkuriose esame tarp šalių lyderių ir galime pasigirti? Kam reikėtų skirti daugiau dėmesio ir ką konkrečiai reikėtų padaryti artimiausiu metu?
Visos strategijos svarbios ir visos jos reikalingos, norint pasiekti užsibrėžtus neutralumo klimatui tikslus. Žaliojo vandenilio gamyba ir jo naudojimas energetikai, pastatams ir transportui, jūrinio vėjo energetika, pastatų renovacija, energetikos tinklai ir jungtys tarp atskirų šalių ir regionų – visi šie komponentai yra reikalingi siekiant Europos žaliojo susitarimo (žaliojo kurso) tikslų. Taip pat nepaprastai svarbi dedamoji ir energetikos sistemų integravimas, apjungiantis atskiras technologijas, atskiras strategijas, atskirus vartotojus (pastatai, pramonė, transportas) ir įgalinantis bendros integruotos energetikos sistemos optimizavimą.
Iš 6 paminėtų strategijų gal tik metano strategija mažiau svarbi Lietuvai, nes energetikos srityje didele dalimi metano išmetimai susiję su iškastinio kuro gavyba. Bet tai nereiškia, kad ją galime ignoruoti.
2. Kokie yra Lietuvos mokslo/verslo pasiekimai šiose srityse, kurie yra arba gali būti aktualūs/naudingi kitoms ES šalims? Kuo Lietuvos mokslas galėtų prisidėti prie Žaliojo susitarimo? Gal yra galimos proveržio sritys į kurias Lietuva turėtų investuoti daugiau?
Lietuvos mokslininkai turi gerą įdirbį vandenilio technologijų srityje, tik reikia investicijų MTEPI infrastruktūrai, siekiant turimas patentuotas technologijas perkelti į aukštesnį technologinės parengties lygį ir priartinti jų komercinimą ir diegimą energetikos, transporto, pastatų sektoriuose.
Apskritai Lietuvai reikia daugiau investicijų į MTEPI iš įvairių finansavimo šaltinių bei pilotinių-demonstracinių projektų parodant tiek pramonei, tiek visuomenei, tiek sprendimų priėmėjams vienokių ar kitokių technologijų pridėtinę vertę ir naudą visuomenei (bei aplinkai).
3. Kas laukia Lietuvos, atsisakius rusiškų dujų? Ko reikia, kad ir kitos šalys pasektų šiuo pavyzdžiu? Kada to galima tikėtis – kiek laiko prireiks, kad ES taptų energetiškai nepriklausoma nuo Rusijos?
Lietuva, įsigijusi suskystintų dujų terminalą, padėjo pamatą atsisakymui nuo rusiškų dujų. Užsitikrinus suskystinų dujų tiekimą, sujungus Lietuvos ir Lenkijos dujų tinklus, panaudojant Latvijos požeminę dujų saugyklą, atsisakymas nuo rusiškų dujų nesukelia neišsprendžiamų iššūkių. Kitose šalyse pereinamuoju laikotarpiu taip pat reikalingi alternatyvūs dujų tiekimo keliai (dujų terminalai, dujos iš kitų šalių), o ilgesnėje perspektyvoje – gamtinių dujų atsisakymas. Iki 2050 m. Europa pasiryžusi tapti klimatui neutralia, kas reiškia, kad dujų naudojimo iki to laiko turi nelikti. Greitesnis aukščiau paminėtų strategijų ir viso žaliojo kurso įgyvendinimas leis pradiniame etape atsisakyti rusiškų dujų, o ilgesnėje perspektyvoje – ir viso iškastinio kuro (tame tarpe ir dujų) naudojimo. ES energetinės nepriklausomybės nuo Rusijos terminai priklausys nuo politinio nusistatymo, visų ES šalių vienybės ir investicijų dydžio alternatyviems energijos ištekliams.
4. Kokia yra Lietuvos energetikos ateitis – kokius resursus nuo šiol naudosime, kokių finansinių išteklių tai pareikalaus?
Lietuvos energetikos ateitis – energijos gamybos pajėgumų spartus didinimas, siekiant pagaminti Lietuvoje visą šaliai reikalingą energijos kiekį, energijos gamyba iš AEI, energijos kaupimo ir saugojimo technologijų diegimas, vandenilio energetika, energijos tiekimo sistemų integracija į ES sistemas.
5. ES šiuo metu siekiama pripažinti branduolinę energetiką kaip žaliąją energiją. Kai kuriose šalyse jau vyksta šios energetikos rūšies renesansas – Prancūzijoje, Jungtinėje Karalystėje. Kaip manote ar gali branduolinė energetika įsilieti į Žaliąjį kursą? Ar galime sulaukti branduolinės energetikos renesanso visoje Europoje ir galbūt Lietuvoje? Kokias pagrindines problemas šiuo metu kelia ši energetikos rūšis ir ar artimoje ateityje galima jas išspręsti?
Kadangi žaliasis kursas apibrėžiamas, kaip siekis tapti klimatui neutraliais, negeneruojant šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų, tai branduolinė energetika tenkina šiuos kriterijus, t.y. nesukelia šiltnamio efektą sukeliančių dujų išmetimų, todėl branduolinė energetika natūraliai gali įsilieti į Žaliąjį kursą. Matant iššūkius patenkinant didėjančius energijos poreikius ir užtikrinant stabilų vartotojų aprūpinimą energija, tikėtinas branduolinės energetikos renesansas visoje Europoje ir Lietuvoje. Pagrindinės pastarojo meto problemos – panaudoto branduolinio kuro ir radioaktyviųjų atliekų saugojimo klausimai, sunkios avarijų pasekmės, ekonominis konkurencingumas. Visa tai trukdė branduolinės energetikos vystymuisi. Tačiau naujos kartos branduoliniai reaktoriai didele dalimi išsprendžia 2 pirmuosius klausimus (mažiau radioaktyvių atliekų ir nauji jų tvarkymo sprendimai, ženkliai pagerinta reaktorių sauga), o išaugusios energijos kainos verčia iš naujo ir kitaip žiūrėti taip pat ir į ekonominio konkurencingumo klausimą. Taip pat aktuali branduolinės energetikos specialistų ir inžinierių trūkumo problema, kuri vis labiau gilėja, nes kol nėra stipresnio šios energetikos rūšies renesanso sunku pritraukti jaunimą į šios srities studijas.